Anglų kalba turi vienaskaitą ir daugiskaitą, kaip ir beveik kiekviena kalba, kurią kada nors esate sutikę. Slovėnų kalba turi trečią nustatymą tarp jų: dviskaitą, vartojamą, kai kažko yra lygiai du. Du žmonės. Dvi rankos. Du keliautojai į Emausą. Ji paliečia įvardį, daiktavardį ir veiksmažodį, ir ji nėra pasirenkama. Kad vertimas į slovėnų kalbą galėtų sukurti sakinį, jis turi žinoti, kiek.
Dauguma slavų šeimos kalbų kadaise turėjo dviskaitą ir jos atsisakė. Slovėnų kalba ją išlaikė, kasdieniame vartojime, paprastų žmonių lūpose, ir tai viena iš nedaugelio gyvų Europos kalbų, kurioms tai pavyko.
Štai kaip tai atrodo praktiškai. Danas ar anglas sako „jie nuėjo“, ir sakinys baigtas. Slovėnų sakinio negalima užbaigti, kol nežinoma, ar tai du žmonės, ar daugiau nei du, nes keičiasi ir veiksmažodis, ir įvardis.
Raštas pilnas būtent to. Du mokiniai, pasiųsti pirma. Du kelyje. Dvi monetos. Du ar trys, susirinkę kartu, o tai priverčia apsispręsti vienoje trumpoje eilutėje. Sutuoktinių pora, į kurią kreipiamasi kaip į porą, o ne kaip į grupę. Visa tai patenka į dviskaitą, ir niekas iš to nepažymėta danų ar anglų tekste.
Įrankis, kuris verčia žodis po žodžio, tiesiog perkelia daugiskaitą ir sukuria kažką, kas klaidinga ne taip, kaip klaidinga rašybos klaida. Tai klaidinga taip, kad slovėno ausis kliūva už kas antro sakinio, nors jis ne visada galėtų pasakyti kodėl.
Vienaskaita, dviskaita ar daugiskaita nusprendžiama dar prieš atsirandant veiksmažodžiui. Vienintelis būdas tai nuspręsti teisingai yra pirmiausia suprasti sakinį. Tai visas argumentas už ištiso sakinio vertimą, išsakytas vienu gramatiniu bruožu.
Ne reti žodžiai. Tai vieni dažniausių žodžių pamaldose, ir kiekvienas turi antrą kasdienę reikšmę, kurios mašina mielai griebsis.
Slovėnų kalba abiem reikšmėms vartoja vieną žodį, lygiai kaip danų. Todėl stilius negali ateiti iš daiktavardžio. Jis turi ateiti iš aplinkinių žodžių, ir jei aplinkinis sakinys išverstas laisvai, Laiškas galatams virsta mėsinės vitrina.
Trumpas slovėniškas žodis dvasiai kartu yra ore tvyrančio kvapo žodis. Juos skiria tik kontekstas. Tai dažniausiai cituojamas žodis Sekminių pamoksle ir lengviausiai juokingai suklystamas bendrosios paskirties varikliui.
Slovėniškas malonės žodis kartu yra įprastas žodis gailestingumui, kurį parodo valdžią turintis žmogus. Bažnyčia juo turi omenyje kai ką konkretaus, o vertimas, griebiantis teisinės reikšmės, sukuria sakinį apie bausmės dovanojimą, o ne apie dovaną.
Jei jūsų bendruomenė vardus ar terminus sako savaip, įrašykite juos į skiltį Raktažodžiai ir jie bus naudojami tiksliai, per kiekvienas pamaldas.
Šešios daniškos eilutės buvo paleistos į visas kalbas vienu metu, taip, kaip veikia tikras kambarys, su įjungtu bažnyčios nustatymu. Nuo to laiko niekas netaisyta. Štai trys slovėniškos, o po jomis pastaba apie tai, ko jos neparodo.
Daniškai Omskærelsen er ikke den ydre på kroppen, men hjertets omskærelse ved Ånden.
Obreza ni zunanja na telesu, ampak obreza srca po Duhu.
Žodis po žodžio išeina: chirurginė procedūra. Danų kalba vartoja paprastą medicininį daiktavardį, ir variklis neturi priežasties ieškoti toliau. Atėjo terminas, kurį vartoja slovėniškos Biblijos, pakartotas abiejose pusėse, kad Pauliaus daroma priešprieša išliktų.
Daniškai Og Ånden faldt over dem alle sammen, og de begyndte at tale på andre sprog.
In Duh je prišel na vse in začeli so govoriti v drugih jezikih.
Žodis po žodžio išeina: vaiduoklis, arba kvapas, arba butelis spirito. Slovėnų kalboje tai tas pats žodis, ir sprendžia tik ištrauka. Šis žinojo, kad yra Apaštalų darbų antrajame skyriuje. Jis taip pat teisingai daugiskaitoje, nes minia per Sekmines nebuvo du žmonės.
Daniškai Lad os ikke gå over åen efter vand. Svaret står lige her i teksten.
Ne hodimo po nepotrebnem daleč po to, kar imamo blizu. Odgovor je tukaj v samem besedilu.
Žodis po žodžio išeina: upelis ir kibiras. Daniškas posakis reiškia be reikalo ką nors komplikuoti. Atėjo sakinys, kuris sako neikime be reikalo toli to, ką turime čia pat, o paskui sako, kad atsakymas yra čia pačiame tekste.
Ko šios eilutės neparodo, tai dviskaitos. Atsitiktinai nė vienas iš šešių bandomųjų sakinių nebuvo apie lygiai du dalykus, todėl nė vienam jos neprireikė. Dviskaitos verta klausytis jūsų pačių pamaldose, o slovėnas jūsų bendruomenėje ją išgirs per pirmąją minutę.
Jos gautos visiškai be pasiruošimo ir be žodynėlio. Iš anksto pateikite savo planą per Context Enhancer ir pamaldos prasidės jau žinant jūsų temą ir jūsų vardus.
Trys atskiri klausimai, ir į visus tris atsakymas taip.
Kalbama nuo scenos. Slovėniškai kalbantis žmogus gali pamokslauti ar skaityti, o salė seka savo kalbomis. Viena iš kalbų, kurios gali būti šaltinis.
Skaitoma kaip subtitrai. Jūsų svečio telefone arba ant sienos per MulingDisplay. Viena iš 200+ kalbų, kurias galima skaityti.
Girdima balsu. Viena iš kalbų, kurių galima klausytis, o ne skaityti, per vieną paprastą ausinę.
Sąraše slovėnų kalba pažymėta kodu sl, savo pačios vardu Slovenščina. Pažiūrėkite visas 200+ kalbų.
Freisingo rankraščiai yra ankstyviausias žinomas ištisinis slavų tekstas lotyniška abėcėle, o juose ne įstatymų rinkinys ir ne eilėraštis. Tai bažnytinė medžiaga: išpažinties formulės ir trumpas pamokslas.
Kitaip tariant, rašytinė slovėnų kalba prasideda sakykloje. Po kelių šimtmečių pirmosios spausdintos slovėniškos knygos atsirado iš Reformacijos, jas išleido Primožas Trubaras, kuris Slovėnijoje prisimenamas kaip žmogus, davęs kalbai spausdintą formą.
Tai ne maža tautinė smulkmena. Tai reiškia, kad slovėnų kalba, kurią žmogus girdi pamaldose, nėra svetimo religinio stiliaus vertimas į pasaulietinę kalbą. Religinis stilius atėjo pirmas ir nustatė visa kita.
Jurijus Dalmatinas XVI amžiuje išvertė visą Bibliją į slovėnų kalbą, ir tai pastatė slovėnų kalbą tarp pirmųjų slavų kalbų, kurios ją turėjo.
Pagalvokite, ką tai reiškia kalbai, kuria kalba nedaug žmonių Europos kampelyje. Kiekvieną Rašto žodį reikėjo nuspręsti slovėniškai, nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo, tuo metu, kai daug didesnės kalbos neturėjo nieko panašaus. Tie sprendimai tapo rašytinės kalbos forma.
Vertimas, kurį slovėnai krikščionys cituoja šiandien, yra šiuolaikinis, bet jo stilius buvo padėtas tada. Todėl teisingas žodis čia svarbesnis nei kalboje, kurios religinis žodynas dar nusistovi. Yra nusistovėjęs būdas pasakyti malonę ir tikėtina alternatyva, skambanti kaip teisinis dokumentas.
Savo formą turi ne tik du. Vienas, du, trys ar keturi ir penki bei daugiau kiekvienas ištraukia iš daiktavardžio kitą formą. Todėl skaičius pamoksle niekada nėra tik skaičius.
Slovėnų tarmių įvairovė neįprastai tanki tokiam plotui, o taip nutinka, kai slėniai ir kalnai ilgai laiko bendruomenes atskirai. Bendrinė kalba yra ta, kurią visi skaito ir kuria sakomas pamokslas, ir būtent ji čia ateina.
Slovėnų kalba po judėjimo veiksmažodžių vis dar vartoja atskirą veiksmažodžio formą, konstrukciją, kurios dauguma giminaičių atsisakė. Tai dar vienas ženklas, kad kalba paleido mažiau nei kitos, ir tai ta pati savybė, kuri išsaugojo dviskaitą.
Senos slovėnų bendruomenės gyvena visai šalia sienų Austrijoje ir Italijoje, kur šeimos ja kalba kartų kartas, niekada negyvenusios niekur kitur.
Be to, slovėnai išsibarstę po Vokietiją, Šiaurės šalis ir toliau, paprastai nedideliais skaičiais, paprastai be slovėnų bendruomenės kur nors netoliese. Būtent tokiai padėčiai tai sukurta. Ne slovėnų bažnyčiai, o vienai slovėnų šeimai jūsų bažnyčioje, kuri kitaip kiekvienas pamaldas sektų tik pusiau.
Leidžiant slovėnų kalbą kaip vieną iš kelių, jie sėdi su visais kitais, o ne šoniniame kambaryje, o to jie paprastai ir nori.
Yra slovėniškas balsas, ir ne vienas, todėl galite pasirinkti vyrišką ar moterišką balsą, kaip tinka salei ir kalbėtojui.
Subtitrai daugeliui yra teisingas atsakymas. Bet valanda skaitymo yra darbas, o ypač vyresni svečiai pastebi, kad skaitymas atima visą dėmesį, kuris turėjo tekti pamokslui.
Viena ausinė, ne dvi, todėl jūsų svečias vis dar girdi giesmes, juoką ir šalia sėdintį žmogų. Jis gali pakelti akis į kalbėtojo veidą, o ten slypi nemaža pamokslo dalis.
Ne. Slovėnų kalba, kaip ir jos, yra pietų slavų kalba, bet ji atskira kalba, o ne jų atmaina. Slovėnas, gavęs kroatų kalbą, visas pamaldas dirba. Visos jos yra sąraše, o kiekvienas abonementas vienu metu neša kelias kalbas.
Ji turi vienintelį dalyką, kuris leidžia tai padaryti teisingai: visą sakinį, o ne žodžių srautą. Nežadėsime jums tobulumo gramatiniame bruože, kurio beveik neturi jokia kita kalba. Pasakysime tik tai, kad šešioms bandomosioms eilutėms aukščiau jos neprireikė, todėl išbandykite patys savo pamaldose ir pasakykite mums, ką išgirdote.
Bendrinę slovėnų kalbą, kurią visur, kur ja kalbama, vartoja mokykla, spauda, radijas ir sakykla. Tai stilius, kuriuo pamokslas vis tiek būtų sakomas.
Taip. Slovėnų kalba gali ne tik būti kalba, kuria klausosi bendruomenė, bet ir ateiti nuo scenos, todėl likusi salė ją tuo pat metu gauna savo kalbomis.
Nieko nereikia diegti, nereikia kortelės, o jūsų svečiui reikia tik telefono, kuris jau yra jo kišenėje, ir vienos ausinės.