„Buvau keleivis, ir mane priglaudėte.“ Naujų metų pradžioje pažvelkime, ką Biblija sako apie ateivio priėmimą, nuo Kunigų knygos iki Mato evangelijos, ir kaip svetingumas gali atrodyti įprastą sekmadienį, kai svečias nemoka kalbos.
Vakar, sausio 6 d., daugelis bažnyčių šventė Trijų Karalių šventę: išminčiai iš Rytų, svetimšaliai, nukeliavę ilgą kelią, atvyko į Betliejų pagarbinti kūdikio. Tarp pačių pirmųjų žmonių, kurie, pasak Mato, atėjo pas Jėzų, buvo žmonės iš kitos šalies, kalbantys kita kalba.
Nauji metai į bažnyčią dažnai atveda naujų veidų. Todėl atrodo, kad tai gera savaitė pamąstyti apie tai, ką Šventasis Raštas sako apie ateivį ir apie svetingumą.
Mato 25 skyriuje Jėzus aprašo dieną, kai tautos bus surinktos prieš Karalių, ir įvardija, kas buvo padaryta Jam:
Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote; buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte; buvau keleivis, ir mane priglaudėte.
Tie, kurie pagiriami, nustemba. Jie neprisimena tarnavę Karaliui. O Jis atsako: „Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ (Mt 25, 40; Kavaliausko vert.)
Tame sąraše yra kažkas labai kasdieniško. Maistas, gėrimas, priėmimas. Nieko iš to nereikia programos ar biudžeto. Tai nutinka prie durų, prie stalo, pokalbyje po pamaldų.
Šis įsakymas daug senesnis už Mato evangeliją. Izraeliui duotame Įstatyme Dievas sako:
Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums kaip vietinis tarp jūsų; mylėk jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje. Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.
Atkreipkite dėmesį į priežastį, kurią nurodo Dievas. Ne todėl, kad ateivis naudingas, ar to nusipelnęs, ar kada nors taps toks kaip visi. O todėl, kad Izraelis prisimena, ką reiškia būti ateiviu. Pakartoto Įstatymo knyga tai sako dar kartą: „Mylėkite tad ateivį, nes ir jūs buvote ateiviai Egipto žemėje.“ (Įst 10, 19; Rubšio vert.)
Daugelis mūsų turime savo prisiminimą apie tai. Pirmoji savaitė naujoje šalyje. Pirmosios pamaldos kalba, kurios dar nemokėjome. Stovėjimas su kavos puodeliu po pamaldų, šypsantis ir suprantant vieną žodį iš penkių.
Rūtos knyga sukasi apie svetingumo akimirką. Rūta, moabitė Betliejuje, eina rinkti varpų į svetimo žmogaus lauką, ir Boazas maloniai su ja kalba. Ji parpuola veidu į žemę ir klausia: „Kodėl radau malonę tavo akyse, kad mane pastebėjai, nors aš svetimšalė?“ (Rut 2, 10; Rubšio vert.)
Tas klausimas, „kad mane pastebėjai“, yra visa ko esmė. Dauguma ateivių daug neprašo. Jie labai greitai pastebi, ar kas nors pastebėjo juos.
Daugelyje bažnyčių pasitikimas prie durų yra šiltas ir nuoširdus. Sunkumas ateina po kelių minučių, kai prasideda pamaldos ir viskas vyksta kalba, kurią svečias supranta tik pusiau. Jis yra salėje, bet ne visai jos dalis.
Štai keli maži dalykai, kuriuos daro bažnyčios, ir nė vienas iš jų nėra brangus:
Sužinokite svečio vardą ir ištarkite jį teisingai. Jei reikia, paklauskite dukart. Tai svarbiau beveik už viską.
Atsisėskite šalia jo. Svečias, kuris vienas sėdi gale, pabaigoje vienas ir išeis.
Turėkite Bibliją jo kalba. Biblija prie pasitikimo stalo jūsų svečių kalbomis leidžia jiems sekti skaitinius.
Pasakykite vieną sakinį jo kalba. Pasisveikinimą, palaiminimą pabaigoje. Tai jam pasako, kad jo buvo laukiama.
Pakvieskite jį sugrįžti asmeniškai. Ne skelbimu. Žmogus žmogų.
MulingStream pradėjome kurti dėl vieno svečio vienoje bažnyčioje, kuris negalėjo sekti pamokslo. Jis leidžia svečiui sekti visas pamaldas sava kalba, gyvai, telefone, kurį jis jau laiko rankoje, nieko nediegiant ir niekam nereikia žinoti iš anksto.
Galima klausytis per ausines arba skaityti vertimą kaip tekstą, o tai padeda ir prastai girdinčiam svečiui, ir tam, kuris greičiau skaito, nei klausosi. Daugiau apie svečio pusę galite paskaityti puslapyje kaip tai veikia klausytojams.
Tai vienas iš būdų pasakyti „mes jus pastebėjome“. Tai nepakeičia rankos paspaudimo, vardo, kavos ir kvietimo sugrįžti. Tai tiesiog reiškia, kad prasidėjus pamokslui svetingumas nesibaigia.
Ir tai veikia svečiui, kurio niekas nesuplanavo. Bažnyčia negali žinoti, kurį sekmadienį kas nors įeis iš Eritrėjos, Irano ar Venesuelos. Kai svečias gali pasirinkti savo kalbą savo telefone, bažnyčiai nereikia žinoti. Jai tereikia būti pasiruošusiai.
„Nepamirškite svetingumo, nes kai kurie, jį praktikuodami, nė nenujausdami priėmė angelus.“ (Hbr 13, 2; Kavaliausko vert.)
Nežinome, kas šiais metais įeis į mūsų bažnyčias. Galbūt kas nors iš toli, nukeliavęs ilgą kelią, kaip išminčiai. Kad ir kas jie būtų, tegul jie randa bažnyčią, kuri juos pastebi, ir tegul jūsų bažnyčia turi palaimintus naujuosius metus.
Papasakokite mums apie savo bendruomenę ir kalbas, kurias atsineša jūsų svečiai. Į kiekvieną žinutę atsakome patys.