Jonas regėjo didelę minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų tautų, giminių, žmonių ir kalbų, stovinčią prieš sostą. Tai paveikslas apie pabaigą. Daugelyje įprastų bažnyčių nedidelė jo dalis jau sėdi salėje sekmadienio rytą.
Netoli Biblijos pabaigos yra paveikslas, kurį daugelis krikščionių nešiojasi su savimi visą gyvenimą.
Po to aš regėjau: štai didelė minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų tautų, giminių, žmonių ir kalbų; jie stovėjo priešais sostą ir Avinėlį.
Tai regėjimas apie visų dalykų pabaigą. Ir vis dėlto, jei įprastą sekmadienį apsidairysite daugelyje įprastų bažnyčių, jau galite pamatyti nedidelę jo dalį.
Perskaitykite eilutę lėtai, ir vienas dalykas išsiskiria. Minia neaprašoma kaip žmonės, kurie kadaise priklausė tautoms ir kalboms. Jie vis dar yra iš visų tautų, giminių, žmonių ir kalbų, stovintys priešais sostą.
Anksčiau knygoje nauja giesmė, giedama Avinėliui, sako tą patį: „savo krauju atpirkai Dievui žmonių iš visų giminių, kalbų, tautų ir genčių“ (Apr 5, 9; Kavaliausko vert.).
Dangus Jono regėjime neištrina to, iš kur žmonės kilę. Persė močiutė, ukrainietis studentas, danas ūkininkas ir ganietė slaugytoja nepaverčiami viena vienoda minia. Jie surinkti, kiekvienas atpažįstamai savimi, ir visi garbina tą patį Viešpatį.
Mums tai labai teikia vilties. Kalba, kurios išmokote iš savo motinos, nėra kažkas, ką turite palikti prie dangaus durų. O jei ne ten, tai ir ne prie bažnyčios durų.
Įsivaizduokite bažnyčią įprastame mieste. Ne didelę tarptautinę bendruomenę, o tiesiog vietinę bažnyčią, kurioje pamokslaujama šalies kalba. Kurį nors sekmadienį salėje gali būti pora, prieš kelerius metus atvykusi iš Irano, jaunas vyras, pabėgęs nuo karo Ukrainoje, mainų studentas iš Brazilijos, šeima iš Filipinų, močiutė, atvažiavusi iš užsienio aplankyti anūkų.
Kiekvienas iš jų atėjo garbinti. Kai kurie pamokslą seka gerai. Kai kurie seka jo dalis. Kai kuriuos daugiausia neša giesmės, veidai ir aplinkinių žmonių gerumas.
Ta salė jau yra nedidelis Apr 7, 9 išankstinis paragavimas. Iki visų tautų, giminių, žmonių ir kalbų dar toli, bet keturios ar penkios iš jų yra čia pat ir sėdi kartu.
Paulius rašo: „Nebėra nei žydo, nei graiko, nebėra nei vergo, nei laisvojo, nebėra nei vyro, nei moters, nes jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje.“ (Gal 3, 28; Kavaliausko vert.)
Vienybė Kristuje niekada nereiškė vienodumo. Antiochijos bažnyčios vadovų tarpe buvo Simeonas, vadinamas Nigeriu, ir Liucijus iš Kirenės (Apd 13, 1). Laiškas efeziečiams sako tikintiesiems iš pagonių tautų: „Taigi jūs jau nebe svetimi ir ne ateiviai, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“ (Ef 2, 19; Kavaliausko vert.). Bendrapiliečiai, o ne pakenčiami svečiai.
O per Sekmines pirmąjį Bažnyčios pamokslą kiekvienas girdėjo „savo gimtąja kalba“ (Apd 2, 8; Kavaliausko vert.). Nuo pirmojo ryto Evangelija keliauja daugeliu kalbų ir niekada niekieno neprašė pirmiausia atsisakyti savosios.
Bažnyčios, kurios pastebi savo salėje daug kalbų, dažnai randa paprastų būdų joms pagerbti:
Giesmė dviem kalbomis. Vienas posmas šalies kalba, kitas salėje esančios šeimos kalba.
Viešpaties malda, kiekvienas sava kalba. Visi meldžiasi tuo pačiu metu žodžiais, kurių išmoko pirmiausia. Tai vienas gražiausių garsų, kokius gali skleisti bažnyčia.
Šventojo Rašto skaitinys, kurį narys skaito savo gimtąja kalba, o tekstas ekrane rodomas vietos kalba.
Bendras valgis, kai kiekviena šeima atsineša ką nors iš namų.
Niekam iš to nereikia strategijos. Tereikia, kad kas nors pastebėtų, kas yra salėje.
Daugeliui svečių sunkiausia vis dar yra pats pamokslas: keturiasdešimt minučių svarbiausių savaitės žodžių kalba, kurią jie moka tik pusiau. Būtent todėl kuriame MulingStream. Svečias nuskaito kodą, pasirenka savo kalbą ir seka pamokslą gyvai savo telefone, klausydamasis arba skaitydamas. Kai pamokslininkas cituoja eilutę, Smart Hints parodo svečiui tą eilutę iš Biblijos vertimo jo kalba. Bažnyčiai nieko nereikia rinktis iš anksto: kiekvienas svečias renkasi iš 200+ kalbų, įskaitant jų regioninius variantus.
Taip pat kuriame bažnyčių abonementus, kad bažnyčia galėtų kiekvieną savaitę palikti vertimą veikiantį ir mokėti tik tada, kai kas nors iš tikrųjų klausosi. Galite paskaityti apie tai, ką kuriame.
Apreiškimo 7 skyrius baigiasi pažadu didžiajai miniai: „nes Avinėlis, esantis sosto viduryje, ganys juos ir vedžios prie gyvųjų vandenų šaltinių, o Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių.“ (Apr 7, 17; Kavaliausko vert.)
Visos tautos, giminės, žmonės ir kalbos, surinkti ir namie. Iki tos dienos tegul kiekvienas svečias jūsų bažnyčioje randa vietą, kur yra pastebėtas, ir tegul jūsų bažnyčia būna palaiminta visomis savo kalbomis.
Parodome viską gyvai, maždaug per penkiolika minučių. Pokalbio metu nieko nenusprendžiama ir po jo nieko neseka: jūs pamatote, o tada sprendžiate patys.